Nuo senovės vystėsi tradicija, fiksuojanti žmogaus kilmę, jo protėvius. Taip atsirado kilmingųjų sluoksniai, iš jų tarpo paprastai iškildavo valdovai, karaliai, kunigaikščiai. Istorijoje žinomos senovės Egipto faraonų dinastijos, kitų senovės valstybių, tūkstantmetės Romos imperijos, viduramžių, o taip pat ir naujųjų laikų įžymiųjų žmonių genealogijos. Neretai jų pradžia glūdi nežinomybėje, būna legendinių, fantastinių genties pradininkų, būna ir visuotinės žūties atvejų, kaip atsitiko su Rusijos carų Romanovų dinastija.
Lietuvoje poreikis remtis protėviais, įrodyti savo kilmę atsirado besiformuojant valstybei. Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Gedimino, Algirdo, Kęstučio atžalos davė pradžią ne tik Lietuvos valdovų tęstinumui, bet ir Rusijos, Lenkijos, Švedijos karalių dinastijoms. Lietuvos didikai ir žemesnio rango bajorai kruopščiai fiksuodavo savo kilmę, nes su tuo buvo susijusios privilegijos, visuomeninio prestižo lygmuo.
Na, o kaip paprasti žmonės? Kaimiečių, žemdirbių praeities atmintis paprastai siekdavo, o ir dabar neretai tesiekia tris kartas pagal schemą „seneliai–anūkai“. Tolesnės gijos paprastai nugrimzdavo nežinioje, o tuo tarpu civilizuota visuomenė, ir ne tik Europoje, bet ir daugelyje Azijos šalių seka ir fiksuoja savo giminės, genties raidą, tuo pačiu pabrėžiamas visų tautos sluoksnių, šalies žmonių kilmingumas, vyksta įvairių sluoksnių susiliejimas, ir tai yra viena iš demokratijos ir humanizmo prielaidų.
Rūpestis genties raida, likimu, lemiančiu tiek grupės, tiek ir atskirai žmogaus savimonę, ypač sustiprėjo pastaraisiais metais jaunosios kartos tarpe, norima atsekti, įprasminti tautos gyvenimo kryžkeles; prarandant praradimus ir pasiekimus, gyvybingumo kodą, Pasirodo, kiekvienas žmogus, kiekviena šeima, kiekviena gentis yra sudėtingos raidos dalelė, o tos dalelės susijusios tarpusavyje daugialypiais ryšiais.
XIX–XX amžių sandūroje Bazilionų valsčiuje susikūrė jauna šeima: Ona Chomskytė, nuotaka iš Slišų vienkiemio ištekėjo už Kazimiero Pikelio, gavo miškingos, pelkėtos žemės sklypą Šiaušės ir Miškaupio santakoje. Atsirado vaikai, tačiau gyvenimo tėkmę sujaukė pirmasis pasaulinis karas. Įsiliepsnoję mūšiai Dubysos pakrantėse privertė trauktis, bėgti, slėptis daugelį žmonių. Su vežimais, manta Pikelių šeima įsilieja į pabėgėlių srautą, tolsta į Rytus, apsistoja Rytų Baltarusijoje, Homelio apylinkėse. Kaip tik čia viena duktė Kristina Pikelytė ištekėjo už lenko, į Lietuvą nebegrįžo, susiformavo lenkiškoji Marcinekų šeimos atšaka. Po karo šeima grįžo į nuniokotą, suvargusią Lietuvą, pradėjo kurti gyvenimą iš naujo, ištekėjo kitos dvi dukterys, susiklostė Ivanauskų ir Papreckų atšakos. Vietoje, Slišuose, šeimininkavo Ignas Pikelis, kuris su gausia šeima 1951 m. buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Jauniausias iš Pikelių Bronislovas vedė jau pokario metais, išsikėlė į Gruzdžius. Iš tos antrosios kartos tebegyvena du atstovai Bronislovas Pikelis ir Igno Pikelio žmona Irena Budrikaitė Pikelienė.
O gyvenimas eina, auga ir jau net sensta trečioji karta, po pasaulį sklinda ketvirtoji, vis gausiau stiebiasi pati jauniausioji penktoji karta. Proseneliai, seneliai, tėvai, anūkai, proanūkiai — viso apie 150 žmonių, jų tarpe žentai ir marčios, atsirado pavardžių įvairovė. Yra mirusių, žuvusių, blaivininkų ir išgeriančių. Vieni tarnavo Lietuvos kariuomenėje, kiti tarybinėje. Inžinieriai, mokytojai, traktorininkai, darbininkai, valstiečiai, namų šeimininkės, studentai, moksleiviai, pirmus žingsnius žengiantieji — tai vis Onos ir Kazimiero Pikelių atžalos ir atžalėlės. Jie pasklidę po visą pasaulį, bet daugiausia vis tik Šiaulių apylinkėse, todėl ir ąžuolinis kryžius statomas Šiauliuose, Bazilionų apylinkėse, senuosiuose Vilaičių kapinaitėse, kur šalia senolių ilsisi ir daugiau genties atstovų.
Šakotas, lapuotas giminės medis. Iš tokių medžių, susipynusių šaknimis ir šakomis susideda lietuvių tauta, gyvuoja tėvynė Lietuva.
Vytenis Rimkus, 1991 m. birželio 15 d.
